„ATMINIMO ŽINUTĖ“ gimė iš paprasto, bet labai žmogiško poreikio – palikti savo balsą tiems, kurie svarbiausi. Šiandien testamentą suprantame kaip teisinį dokumentą – formalų, trumpą, skirtą turto padalijimui.

Anksčiau testamentai buvo visai kitokie. Tai buvo ilgi, lyriški laiškai artimiesiems.

Juose žmonės ne tik paskirstydavo turtą – jie dėkodavo, atsiprašydavo, atskleisdavo paslaptis, išsakydavo savo vertybes ir palikdavo šeimai kryptį.

Testamentas buvo asmeninis žodis, perduodamas ateities kartoms. Vėliau ši tradicija sunyko ir supaprastėjo. Išliko forma, bet dingo asmeniškumas.

„ATMINIMO ŽINUTĖ“ yra šiuolaikinė alternatyva tiems seniesiems, asmeniškiems testamentams. Ji leidžia palikti ne tik sprendimus, bet ir dalį savęs – savo balsą, intonaciją, pauzes, tai, kaip tariami svarbūs žodžiai.

Tai galimybė pasakyti tai, kas ne visada telpa į kasdienius pokalbius: padėkoti, prisiminti, pasakyti, kad mylime, pasidalinti tuo, kas svarbu šeimai.

„ATMINIMO ŽINUTĖ“ nėra apie išėjimą ar atsisveikinimą. Ji yra apie buvimą – apie ryšį, kuris turi balsą ir išlieka. Tai daugiau nei įrašas. Tai palikimas, turinti ne tik emocinę, bet ir kultūrinę, net istorinę vertę.

Tai balsas, kuris lieka.

„ATMINIMO ŽINUTĖ“ nėra teisinis dokumentas ir neturi teisinės galios – jis nėra testamentas ir jo nepakeičia.

Vaizdo medžiaga paruošiama archyviniam saugojimui, su galimybe nustatyti peržiūros sąlygas ir pasiūlant galimybes kaip saugiai išsaugoti įrašą iki tinkamo laiko.